Jau greitai mes, dvyliktokai, baigsime mokyklą. Išvyksime mokytis į kitus miestus. Čia, Tryškiuose, prabėgo 18 gegutės iškukuotų gyvenimo metų.
Čia aidėjo skardus vaikystės juokas, lėkė gėlėti sekmadieniai, kvepėjo žemuogės ant smilgos. Liko žaislai, sūpuoklės ir pirmosios meilės, džiaugsmai ir išdavystės. Čia supratome mokslo šaknų kartumą, sužinojome, ką kiekvienam iš mūsų reiškia tėvynė – tas žemės lopinėlis, kur tartum jauti bėgančių amžių aidą: sutartys, sąjungos, taikos, padalijimai ir vėl karai, sukilimai. Ir amžinas laisvės siekis.
Mums pasisekė, esame karta, gimusi laisvoje tėvynėje. Dar jos visos neaplankėme, tačiau tą pėdelę šalies – miestelį – kuriame gyvename, visada nešiosimės širdyje, nenugalėsime nuolatinio ilgesio sugrįžti atgal, nenugalėsime troškimo turėti savo medį, savo istoriją, savo namus. Negali mylėti visos tėvynės, jei nemyli savo kaimo, miesto ar miestelio bei jų žmonių. Tikime, kad mūsų miestelio laukia tik šviesi ir gera ateitis. Kad jaunimui bus daugiau galimybių augti ir tobulėti, turiningai leisti laisvalaikį ir kad daugelis norės čia sugrįžti gyventi, dirbti, kurti.
