Lazdynų Pelėda – rašytoja novelistė, tarsi akvarele nuliejusi žmogaus minčių, jausmų, ypatingų akimirkų pasaulį. Pagerbdami rašytojos atminimą, dvyliktokai šį pavasarį (jiems tokį ypatingą) pabandė kurti novelę, mintimis nuskrieti į praeitį, ateitį, sapnų ir svajų pasaulius. Įsitikino, jog sukurti meninį vaizdą nėra lengva – tenka prasibrauti pro literatūrinių klišių, sentimentalių jausmų srautus, imitavimą ir netikrumą, jog būtina ištrūkti iš egocentriškos saviraiškos ir savimeilės orbitos. Suprato, kad kūrybinis rašymas yra labai pozityvus savižinos vyksmas, asmenybės saviugdos procesas. Šis kūrybinis bandymas puikiai pasisekė Juozui Girtui, Monikai Tamošauskaitei, Tomai Pronckutei.
Norisi pasidalinti keletu toli nuskriejusių Juozo, Monikos, Tomos minčių:
„Gyvenimas neteisingas. Ir žiaurus. Ypač kai esi vienas kaip pirštas. Ši padėtis priklijuojama pamestinukams iš globos namų, vietiniam „aristokratėliui“, kuris apverktiną algą nuneša į parduotuvę ir išdidžiai rėžia: „Už viską man „Šnekorių“ ir „Chesterfield“, ir suvargusiems senukams, kurių viso gyvenimo triūsas įvertintas pora šimtinių, o egzistavimas gerokai pralenkia atlygį už metus, iššvaistytus netikriems dievams. Vienišumas dabar populiarus. Net ganėtinai patrauklus, nes tai vienintelis būdas pabėgti iš „burbulo“ ir iliuzijų.“
„Aš išeinu. Jaudulys, nerimas kankina mane. Atrodo, jog niekada nebematysiu saulės. Tik liūdnas miškas ošia neramią dainą. Tylu ir baisu. Staiga spindulys kaip džiaugsmas prasiskverbia pro tamsius debesis. Išnyra saulė. Lyg pirmąkart matoma. Ji atvyko manęs pasveikinti, kad aš nenustočiau tikėti, jog ten, kur išvyksiu, ji irgi švies. Saulė laisva, šviesi, o aš dar būsiu laiminga“.
„Vartau seną vaikystės nuotraukų albumėlį. Šypsausi žiūrėdama į save „madingą“… Batai šiek tiek per dideli, kepurė ant akių krenta, kelnės pasmukusios…
Dabar stoviu ant gimtųjų namų slenksčio ir mąstau, ką „madinga“ nufotografuoti, kad žvelgdama į nuotraukas po daugelio metų šypsočiausi…“
Lietuvių kalbos mokytoja V. Jokubauskienė