Lazdynų Pelėda – rašytoja novelistė,
tarsi akvarele nuliejusi žmogaus minčių, jausmų, ypatingų akimirkų pasaulį.
Pagerbdami rašytojos atminimą, dvyliktokai šį pavasarį (jiems tokį ypatingą)
pabandė kurti novelę, mintimis nuskrieti į praeitį, ateitį, sapnų ir svajų
pasaulius. Įsitikino, jog sukurti meninį vaizdą nėra lengva – tenka prasibrauti
pro literatūrinių klišių, sentimentalių jausmų srautus, imitavimą ir netikrumą,
jog būtina ištrūkti iš egocentriškos saviraiškos ir savimeilės orbitos.
Suprato, kad kūrybinis rašymas yra labai pozityvus savižinos vyksmas, asmenybės
saviugdos procesas. Šis kūrybinis bandymas puikiai pasisekė Juozui Girtui, Monikai
Tamošauskaitei, Tomai Pronckutei.
Norisi pasidalinti keletu toli
nuskriejusių Juozo, Monikos, Tomos minčių:
„Gyvenimas neteisingas. Ir
žiaurus. Ypač kai esi vienas kaip pirštas. Ši padėtis priklijuojama
pamestinukams iš globos namų, vietiniam „aristokratėliui“, kuris apverktiną
algą nuneša į parduotuvę ir išdidžiai rėžia: „Už viską man „Šnekorių“ ir
„Chesterfield“, ir suvargusiems senukams, kurių viso gyvenimo triūsas
įvertintas pora šimtinių, o egzistavimas gerokai pralenkia atlygį už metus, iššvaistytus
netikriems dievams. Vienišumas dabar populiarus. Net ganėtinai patrauklus, nes
tai vienintelis būdas pabėgti iš „burbulo“ ir iliuzijų.“
„Aš išeinu. Jaudulys, nerimas
kankina mane. Atrodo, jog niekada nebematysiu saulės. Tik liūdnas miškas ošia
neramią dainą. Tylu ir baisu. Staiga spindulys kaip džiaugsmas prasiskverbia
pro tamsius debesis. Išnyra saulė. Lyg pirmąkart matoma. Ji atvyko manęs
pasveikinti, kad aš nenustočiau tikėti, jog ten, kur išvyksiu, ji irgi švies.
Saulė laisva, šviesi, o aš dar būsiu laiminga“.
„Vartau seną vaikystės nuotraukų
albumėlį. Šypsausi žiūrėdama į save „madingą“… Batai šiek tiek per dideli,
kepurė ant akių krenta, kelnės pasmukusios…
Dabar stoviu ant gimtųjų namų slenksčio ir mąstau, ką „madinga“ nufotografuoti, kad žvelgdama į nuotraukas po daugelio metų šypsočiausi…“
Lietuvių kalbos mokytoja V. Jokubauskienė